Gimimo stebuklas – po trylikos metų - Laisvos Visuomenės Institutas

Lietuvoje vaikų nesusilaukiančioms šeimoms siūlomas dirbtinis apvaisinimas. Jo atsisakiusieji kaimyninėje Lenkijoje tėvais tampa natūraliai ir be itin didelių investicijų.

Gimimo stebuklas – po trylikos metų

Marijana Jasaitienė

Šaltinis: Kaunodiena.lt

Lietuvoje vaikų nesusilaukiančioms šeimoms siūlomas dirbtinis apvaisinimas. Jo atsisakiusieji kaimyninėje Lenkijoje tėvais tampa natūraliai ir be itin didelių investicijų.

Nauji atradimai kasdien

Jaunas tėtis prisipažįsta negalįs protu suvokti ir įvardyti savo būsenos, kurią jaučia jau du mėnesius. Nuo tada, kai gimė ilgai lauktas kūdikis. Dukrelė. Ją pavadino Terese Marija.

„Mano širdis sutirpusi”, – apibendrina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanas docentas Benas Ulevičius.

Dukrelės žvilgsnis, šypsena, pirmieji mėginimai bendrauti, tarti garsus docento sieloje pakeitė absoliučiai viską, kas buvo iki šiol. Teresei Marijai dar tik du mėnesiai, ir tėčio jausmai jai kasdien stiprėja, prisipildo naujų spalvų.

„Iki šiol to, ką jaučiu dabar, net įsivaizduoti negalėjau. Turiu prisipažinti, kad man, kaip vyrui, tos labai švelnios kalbos apie kūdikius atrodė nerealios, tuščios. Galvojau, kad vaikas – tai šiek tiek džiaugsmo ir labai daug vargo. Dabar vargo nepastebiu, nes viską nustelbia džiaugsmas. Gal dėl to, kad vaikelio laukėme labai ilgai”, – nuoširdžiai kalba veiklus, veržlus, gyvenimą mylintis vyras.

B.Ulevičius su žmona Dale susituokė prieš 13 metų. Tiek laiko gyveno laukimu. Kai įvyko stebuklas, kurio jau nesitikėjo, Benas sako pasaulį suvokęs visai kitaip.

„Atrodo, kad iki šiol nieko nesupratau nei apie pasaulį, nei apie žmones, nei apie Dievą. Vaikas nusišypso, ir pajunti, kad toje šypsenoje sudėta visa Dievo meilė”, – prisipažįsta dekanas B.Ulevičius.

Jis sako buvęs laimingas net ir tuomet, kai vaikų neturėjo. Visąlaik tikėjosi, kad jų turės.

„Palyginti su tuo, kaip dabar yra mūsų šeimoje, ligšiolinis gyvenimas neatrodo didelė laimė”, – lygina vyras.

Lietuvoje – vienintelė išeitis

Kai draugų šeimos gausėjo, o Dalės ir Beno – ne, jie kreipėsi į vienos, kitos klinikos medikus. Po kelių sutuoktiniams atliktų tyrimų, bandymų gydyti nevaisingumą buvo pasiūlyta vienintelė išeitis – dirbtinis apvaisinimas.

Tačiau šis metodas porai nebuvo priimtinas dėl jų katalikiškos pasaulėžiūros.

„Susitaikėme su mintimi, kad vaikų neturėsime, ir apsipratome, nusiraminome. Tie, kurie turi vaikų, stengiasi išmokti gyventi su jais. Mes pradėjome mokytis gyventi be vaikų. Tuomet išgirdome apie užsienyje taikomas Naprotechnologijas ir Creightono modelio sistemą”, – Benas pamena, kaip sužibo nauja viltis natūraliai susilaukti vaikų.

Tokią kliniką pora atrado Lenkijoje, Balstogėje. Ryžosi ten nuvykti, kad būtų išnaudoję absoliučiai visas galimybes prieš galutinį susitaikymą būti bevaikiais. Stebuklo nebesitikėjo.

Benas pasakoja buvęs sužavėtas, kaip maloniai jiedu buvo priimti lenkų medikų. Netruko įsitikinti personalo profesionalumu.

„Labai greitai įvertino mūsų sveikatą. Gydytojai sakė, kad mūsų amžiaus, po 40-ies, vaikelio susilaukti sunkiau, bet siekti, kad būtume sveiki, reikia”, – Benas pasakoja, kodėl jie tęsė vizitus į kliniką Balstogėje.

Sutuoktiniai pastebėjo, kad buvo skiriama labai daug dėmesio jų sveikatos ir savijautos smulkmenoms, kurios, paaiškėjo, yra labai reikšmingos. Teko stiprinti organizmą, gerti vitaminų, pildyti vaisingumo stebėjimo lenteles.

„Nebuvo nieko ezoteriško. Gydytojas analizavo mūsų užpildytas standartizuotas, visame pasaulyje pagal Creightono metodą naudojamas vaisingumo stebėjimo lenteles, iš jų darė išvadas ir siūlė sveikatos stiprinimo metodus. Vizitai pas gydytojus būdavo labai trumpi, tyrimai koncentruoti. Visi vizitai ir vaistai nekainavo nė penkių tūkstančių litų”, – atskleidžia Benas.

Po septynių vizitų

Nepraėjo nė metai, tiksliau po septynių vizitų, ir Dalė pajuto gyvybę po savo širdimi. Ją patvirtino testas.

Sutuoktinius apėmė euforija. Žinia apie kūdikio laukimą jie dalijosi su giminėmis, draugais, visais, kurie už juos meldėsi.

Dalė ir Benas skubėjo džiaugtis ir brangino kiekvieną šio stebuklo akimirką, juo dalijosi suvokdami, kad pirmaisiais nėštumo mėnesiais, juolab jų atveju, ta viltis gali labai lengvai sudužti.

Ji nedužo. Stiprėjo. Dalė jautėsi labai gerai, pakylėta. Jos net nepykino, nėštumas buvo labai sklandus.

„Manau, kad geresnė, nei iki nėštumo, Dalės sveikata buvo gydymosi ir požiūrio į viso žmogaus sveikatą padarinys. Gydytojas sakė, kad ant neišgydyto organizmo buvo siūloma užkrauti dirbtinio apvaisinimo naštą. Tačiau tik sustiprėjęs organizmas gali būti pasirengęs naujai gyvybei. Tai buvo tiesa”, – apibendrina B.Ulevičius.

Tėvų išsvajotą kūdikį, ateinantį į šį pasaulį, pasitiko Kauno klinikų medikai. Mergytė gimė laiku, išnešiota, didelė, sveika. Mama per daug nepervargo, gimdymas buvo labai sklandus. Gal dėl to, kad jame dalyvavo mylintis vyras ir tėvas?

„Iš anksto negali žinoti, kaip jausiesi, kai žmona gimdys: gal jausi diskomfortą, gal net apalpsi. Kai esi ten, pasaulis irgi pasikeičia. Mano išgyvenimai buvo labai šviesūs. Žmonai buvo svarbu, kad aš buvau kartu. Buvo labai gera. Esame sužavėti medikais, čia viskas buvo idealu – jauki gimdykla, šviesos, tyli muzika. Aš buvau pamokytas, ką daryti. Patyrėme emocinį komfortą”, – pasakoja Benas, kuris, atrodo, vis dar tebejaučia euforiją.

Jaunieji tėveliai džiaugiasi, kad gimdymas buvo natūralus, jie turėjo daug laisvės. Tai neišgąsdino, atvirkščiai, paskatino tėvystei ir ateityje.

„Būtų nuostabu išlikti atviriems gyvybei, kad ir kur tas kelias nuvestų. Labai norėtume, kad dukrytė turėtų sesutę ar broliuką. Manau, kad vaikui daug smagiau augti ne vienam. Mums, tėčiui ir mamai, patyrus tokį didelį džiaugsmą, jo norėtųsi ir daugiau”, – užsisvajoja Benas.

Vaikai moko mylėti

Teresė Marija auga sveika, yra palyginti rami, tėveliams leidžia pailsėti. Benas, grįžęs iš universiteto ir pasidžiaugęs dukra, puola prie kitų darbų. Dalė visą parą būna su Terese Marija, ir Benas žavisi žmonos atsidavimu, kantrybe.

„Matau, kokia Dalė laiminga, nors ir būna akimirkų, kai pavargsta. Sunku vienai”, – sako šeimos, gyvenančios toli nuo Kauno, Kazlų Rūdos miškuose, maitintojas.

Jis žino, kad yra vyrų ir moterų, bijančių buitinių problemų. Samprotauja, kad auginant vaikus tenka labiau ugdyti kantrybę, nes jie reikalauja dėmesio. Dalės ir Beno įsitikinimu, vaikai suteikia galimybę pasiekti pagrindinį gyvenimo tikslą – išmokti mylėti.

„Vaikelis teikia galimybę to išmokti lengviau. Aš nuo vaikystės bijojau įsipareigoti, save atiduoti kitiems. Netgi savo mylimąją bijojau vesti, nes maniau, kad tai labai suvaržys mano gyvenimą, prarasiu laisvę, nors ir nežinojau kokią. Iš tikrųjų santuoka man davė daug daugiau laisvės. Kai nusprendi nemylėti iki galo, pradedi suktis egoizmo rate.Nesvarbu, kad gali daryti, kas tau šauna į galvą. Gyvenant pačiam su savimi džiaugsmo vis mažėja, ilgainiui visai nelieka, ir tampi apkartęs”, – gyvenimo prasmės pagrindus dėsto B.Ulevičius.

Jo įsitikinimu, mylėdamas atiduodi save, išdaliji, bet labai daug gauni. Tai, kas gražiausia gyvenime, yra iš meilės. Gyvenimas yra nuotykis, nes negali suprogramuoti kito žmogaus. Kai pradedi per daug kontroliuoti savo gyvenimą, preciziškai tiksliai jį susitvarkai, pasidaro per daug sterilu, sintetiška. Tokia ilgaplaukio VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano, sunkiosios muzikos gerbėjo ir atlikėjo, Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimu besidominčio vyro nuomonė.

Daug duoda studentai

Ar, dekanui tapus tėveliu, nenukenčia jo pareigos?

„Dabar ir į universitetą atsinešu tėvystę. Darbe sutinku daug jaunimo. Žvelgdamas į studentes žinau, kad jos taip pat yra tėvų dukros. Man įdomu išgirsti jų nuomonę, patarimus, kaip man būti geru tėčiu. Jos gali mane daug ko pamokyti. Visi studentai kažkada buvo kūdikiai, atėję į šį pasaulį, kiekvienas unikalus. Mes esame šios visatos nuotykis, mes pasirodėme joje ir dabar visi kartu siekiame pasaulio pažinimo”, – apibendrino docentas B.Ulevičius.

Taigi, dukters gimimas jo pareigoms suteikė naują labai prasmingą turinį. Būdamas darbe Benas labai pasiilgsta Teresės Marijos, o namie – to naujai atsivėrusio santykio su žmonėmis. Jis žino, kad užsisklendus savyje, savo sielos troškimus ir alkį nukreipus tik į save, gyvenimas tampa beprasmis.

„Toks gyvenimas veda į mirtį. Kai atsiveriame aukštesnei būčiai, Dievui, išmokstame atsiverti ir greta esančiajam. Ta meilė ir yra gyvenimo prasmė. Manau, kad žmogus turi šansą tai suprasti, ypač sulaukęs vyresnio amžiaus. Iš pradžių lengva turėti iliuzijų. Siekiama brangių daiktų, karjeros, geresnio darbo, didesnio atlyginimo. Taip tikimasi tapti laimingam. Ilgainiui žmogus pamato, kad tie dalykai teikia trumpalaikį malonumą. Neužpildo sielos alkio. Reikia ieškoti daugiau – didžiosios prasmės, o tai yra meilė”, – įsitikinęs B.Ulevičius.

Per pusantros valandos pokalbį VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas nieko nė vienu žodžiu nepaminėjo bloguoju. Anaiptol, mielai dalijosi savo tėvystės džiaugsmais ir jos ieškojimų bei atradimų patirtimi. Benas džiaugiasi: dvi šeimos, ilgai neturėjusios vaikų ir pasekusios jų pavyzdžiu, jau sulaukė didžiojo tėvystės stebuklo, trys jau skaičiuoja iki jo likusias dienas.

Komentaras

Akvilė Esmantienė, akušerijos-ginekologijos gydytoja rezidentė, Creightono modelio sistemos mokytoja

Naprotechnologijos – tai įvairios technologijos, kurios nevaisingoms poroms, vertinant moters ir vyro sveikatą bei ją stiprinant, padeda susilaukti vaikų. Tai naujas moters sveikatos mokslas ir daugiadisciplinis sisteminis požiūris į lėtinę nevaisingumo problemą. Stengiamasi diagnozuoti ir gydyti nevaisingumą sukėlusias priežastis ir veiksnius, siekiant pagerinti kūdikio, mamos ir tėčio sveikatą.

Tai nėra naujas išradimas. Jo esmė – naujas požiūris į patį vaisingumą. Nevaisingumas yra sveikatos sutrikimų padarinys, išraiška. Pas mus nevaisingų šeimų gana daug. Nemažai jų taip ir lieka neišsiaiškinusios nevaisingumo priežasčių. Tokioms poroms paprasčiausiai siūlomos pagalbinės apvaisinimo priemonės.

Naprotechnologijų šalininkams niekada nebus pasiūlytas dirbtinis apvaisinimas. Jei porai taikant įvairius diagnostikos ir gydymo būdus nepavyksta pastoti, siūloma įsivaikinti. Naprotechnologijų prasmė yra ir vertybinė. Gydytojai, kūrę šią sistemą, yra tikintys, ir ji orientuota į tikinčiuosius, kuriems nepriimtinas dirbtinis apvaisinimas.
Creightono modelio sistema – savo vaisingumo pažinimo sistema. Jei šeima nori pasinaudoti šiais metodais ir technologijomis, reikia, kad moteris stebėtų save, savo gleivių kitimus. Pagal tai įtariama nevaisingumo priežastis, vertinamas konkretus einamasis ciklas, skiriami tyrimai ir gydymas, tai, manoma, yra efektyviau, nei renkantis standartines dienas tyrimams ir gydymui.

Naprotechnologijos į Lenkiją ir kitas Europos šalis atkeliavo iš JAV. Lietuvoje šių metodų niekas netaiko. Tautiečiai vyksta į užsienį. Šie metodai padėjo susilaukti vaikelių jau dviem poroms iš Lietuvos, laukia dar trys.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.